Kategorija: Tarpusavio ryšys

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

baby-1606572_1280Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai reikalinga tam, kad vaiko asmenybė formuotųsi tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui jaustis saugiam, kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo vaikų pažintinius, mąstymo, socialinius gebėjimus. Gražu, kai kiekvienas vaiko pasiekimas vertinamas kaip didelis šeimos įvykis. Džiugu, kai tėvai stengiasi padėti vaikui sėkmingai įveikti raidos užduotis. Štai kūdikėlis iš pasyvaus stebėtojo staiga tampa aktyviu tyrinėtoju. Tėvai dažniausiai nedelsdami patenkina stiprėjantį vaiko smalsumą sakydami: „Štai čia yra kamuolys. Matai? Ka-muo-lys“. Kiek vėliau, kai vaikas jau pradeda tarti pirmuosius skiemenis, tėvai ir vėl šalia. Jie vėl kartoja, tik šįkart jau ir drąsina tarti: „Štai čia kamuolys. Sakyk: ka-muo-lys“. Ir taip toliau. Ir taip daugybę kartų daugybėje situacijų, bet, deja, ne visose.

Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, – ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Gyvenimo mokytoja Mama nusprendė, kad iš šios situacijos gyvenimui nieko pasiimti nereikia, nors čia, smėlio dėžėje, ką tik galėjo paaugti vaiko asmenybė ir dar labiau sustiprėti suvokiamas jo ir mamos ryšys, nes jie juk panašūs, abu susierzina, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi.

Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas. Tada nejučia kyla klausimas, kodėl tėvai, ką tik tam pačiam vaikui kantriai aiškinę pasaulio pažinimo pamokas, staiga patys atsitraukia, kai ateina laikas aiškinti vaikui jo vidinio pasaulio pažinimo pamokas? Nemano, kad tai reikalinga? Nežino, kad tai reikalinga? Mano, kad vaiko verkimas – tai rėkimas ant jų? Ne, juk taip nėra…

Vaikai reaguoja taip, kaip geriausiai moka. Jei mažyliai mokėtų tinkamai įvardinti, ką jaučia, jie tikrai tą ir padarytų, o kol to padaryti negali, verkia, spardosi, griūva ant grindų, nes jų jaučiamos emocijos, kaip ir mūsų, suaugusiųjų, gali būti labai stiprios, o galimybės čia ir dabar jas išveikti socialiai priimtinu būdu – daugiau nei ribotos. Kai kurie suaugę net ir galėdami įvardinti, ką jaučia, to nedaro, nes jiems tiesiog lengviau rėkti, šaukti, tyčiotis, keiktis. Taigi, ar ne per daug kartais tikimės iš dar gerai kalbėti nemokančių vaikų? Esu tos nuomonės, kad tais atvejais, kai dvimetinukas krenta parduotuvėje ant grindų ir rėkia, raudonuoti reikia ne jo tėvams, o tiems praeiviams, kurie grūmoja vaikui pirštu, vis atsigręždami bando jį gėdinti ar kažką aiškinti, nes socialiai priimtino elgesio vaikas dar tik mokosi, o jie, suaugę, jau turėjo jo išmokti.

Svarbu atminti, kad tokios ir panašios nemalonios situacijos, neretai pažįstamos daugeliui tėvų, auginančių mažus vaikus, tikrai baigsis, kai vaikas išmoks atskirti emociją nuo elgesio ir kai mokės emociją įvardinti, o elgesį valdyti. Jeigu viso šito tėvai mokys vaiką nuo mažens, rezultato ilgai laukti neteks, o jei emocinis vaiko ugdymas bus paliekamas savieigai, – prognozuoti, kada vaikas taps emociškai intelektualus ir ar apskritai toks bus, – sunkiau. Vieni emociškai intelektualūs jau būna ir trejų. Kiti dar ir šešerių gali kristi ant žemės stipriam pykčiui užvaldžius. Jeigu septynerių metų vaikas nemoka socialiai priimtinu būdu reikšti emocijų, už tai reiktų barti ne vaiką, o jo tėvus, kurie nemanė, kad ugdyti vaiko emocinį raštingumą svarbu nuo mažens.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lygiagrečiai žodinio mokymo vaikas artimojoje savo aplinkoje turėtų matyti realų pavyzdį, kaip emocijas socialiai priimtinu būdu reiškia tėtis ir mama. Einant šiuo keliu svarbu patiems tėveliams būti kantriems ir iš anksto suvokti, kad čia teks ne tik daug kartų kartoti, bet ir tiek pat kartų savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip aš pats, būdamas tėtis ar mama, gebu kūną stingdančią emociją įveikti be rėkimo, verkimo ar kritimo ant grindų. Tomis akimirkomis, kai, rodos, niekas nesikeičia, tedrąsina mintis, kad supažindinant vaiką su emocijomis ir aiškinant, kaip elgtis stiprioms joms užvaldžius, kaip ir mokant raidžių, spalvų ar geometrinių figūrų, kartoti teks ne kartą. Be to, jausmų juk yra daugiau nei pagrindinių spalvų, tad nieko keisto, kad ir jausmų abėcėlės mokytis gali tekti kiek ilgėliau.

Testiprina mintis, kad vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Juk kai moki orientuotis ne tik išorėje, bet ir savyje, viskas atrodo daug paprasčiau.

 

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Susivaldyti: misija įmanoma

„Kantrybė – dorybė“, – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus nusiteikimo reikalaujančias raindrops-on-branch-2069385_1280situacijas. Lengvai įsimenanti, gražiai besirimuojanti ši vos dviejų žodžių sąjunga skleidžia žinią, dėl kurios turbūt nė vienas nedrįstume ginčytis: susitvardymas išties yra labai svarbu. Bet kodėl tai padaryti būna taip sunku? Kodėl kartais paskutinis kantrybės lašas ne tik perpildo stiklinę, bet ir grėsmingai ją įskelia: tada net suaugęs žmogus pradeda rėkti, stumdytis, grasinti? Mamoms, rodos, nieko nėra neįmanoma, tačiau net ir joms kantriai ir susivaldančiai būti greta vaiko šiam rėkiant, krentant, draskant – nemažas iššūkis. Kodėl? Ką daryti? Iš kur tos kantrybės semtis?

Pasirodo, atsakymas yra. Negana to, jis daug paprastesnis nei gali atrodyti. Kantrybė – nėra sunkiai paaiškinamas konstruktas. Tai viso labo mūsų nuostata ir mūsų pasiryžimas išbūti taip, kaip sau įsakau. Jeigu apie tai su savimi nesikalbu, vadinasi, palieku viską savieigai. Tokiu atveju nereiktų stebėtis, kodėl mūsų veiksmai tampa chaotiški, pavyzdžiui, kodėl mama, supykusi ant vaiko, kad šis neklauso, tai rėkia ant jo, tai grasina skambinsianti policijai, tai galiausiai pati apsiverkia apimta nevilties. Visiškai normalu, kad veiksmai, kuriems niekas nevadovauja, būna padriki. Visai kitaip būna antru atveju: jeigu aš vadovauju sau ir netgi pasižadu, kad šiandien namuose net ir žemei su dangumi maišantis išliksiu rami, didelė tikimybė, kad taip ir bus. Kantrybė – tai viso labo mūsų vidinis nusiteikimas. Paradoksas, bet ruošimasis būti kantresniam dažniausiai užtrunka ilgiau nei tapti kantresniu. Pabandom ūgtelti? Nuo šiandien!

Tam, kad sektųsi kaip įmanoma sklandžiau, štai dar keli orientyrai, kuriais galima sekti netgi tada, kai pasiryžimas būti kantriam išsibarsto iššūkių pilnoje mūsų kasdienybėje.

Prisiimkime atsakomybę už savo elgesį. Tol, kol galvosime, kad vaikas čia kaltas, mat, jis mane suerzino, ir dėl to aš nesusivaldžiau, situacija nesikeis. Būkime atviri: ne vaikas erzina, o mes patys dėl netinkamo vaiko elgesio susierziname. Kai atsakomybę už savo elgesį prisiimame patys, daug lengviau sekantį kartą mums patiems pasielgti kitaip. Taip, bus atvejų, kai ir vėl vaikas elgsis netinkamai, bet kam tomis akimirkomis netinkamai elgtis dar ir mamai, tėčiui?

Pasitraukime iš situacijos. Jeigu mama į įtampą keliančias situacijas yra linkusi reaguoti rėkimu, pirmas žingsnis nuo viso to tolstant būtų pasižadėti sau ne rėkti, o šiandien pabandyti kitaip. Gal dešimt sekundžių pagalvoti, ar tą daryti tikrai verta? Galbūt vaikui pasielgus netinkamai ne iš karto sureaguoti, o pirmiau nueiti ir išgerti stiklinę vandens? Nusiplauti veidą šaltu vandeniu? Pažiūrėti pro langą? Čia tinka viskas, kas padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį nuo įtampą keliančios situacijos. Tai svarbu, nes kai esame sudirgę, veiksmui kyla noras aplenkti mintį. Būkime sąmoningi, neleiskime, kad šioje situacijoje finišuotų veiksmas: pirmiau juk turi eiti mintis, kaip tinkamai sureaguoti, o ne veiksmas, verčiantis žūtbūt reaguoti kažkaip. Stiprioms emocijoms atslūgus ir grįžus prie tos pačios situacijos, žiūrėk, gal ji jau nebeatrodys tokia beviltiškai prasta. O jeigu vis dar taip atrodys, priimti reikiamą sprendimą šiuo momentu bus nepalyginamai lengviau: ramūs tėvai dažniausiai priima sprendimus, dėl kurių vėliau nesigaili ir sąžinės negraužia.

Ilgalaikį auklėjimo tikslą kelkime aukščiau trumpalaikio. Visi mes norime užauginti laimingą, savimi pasitikintį, save ir kitus gerbiantį vaiką. Tomis akimirkomis, kai mama susierzinusi rėkia ant vaiko sakydama: „Pažiūrėk, visi vaikai kaip vaikai. Tu vienas čia toks“, – tolstame nuo tikslo matyti vaiką savimi pasitikintį. Pasakymai „Juk sakiau tau jau šimtą kartų“, „Ir vėl eilinį kartą tas pats“, – taip pat turi savo neigiamas pasekmes, net jei vaikas tai girdi retkarčiais. Dažnai klauskime savęs, ar ta kalba, kuria aš kalbu pykčio apimtas, dera su tuo, kokį vaiką noriu matyti po 10 metų?

Mažinkime lūkesčius vaiko atžvilgiu. Vaikai yra vaikai. Taip, jie, būna, kartais elgiasi nederamai. Kitaip nebus. Galima su tuo susitaikyti, galima nesusitaikyti. Visgi tie, kurie susitaiko su mintimi, kad auginant trimetinuką dažnai gali kilti įvairių netikėtumų tiek parduotuvėje, tiek svečiuose, tampa kantresni vaikui, kai šis vėl pasielgia netinkamai.

„O kaip atrodys rytoj?“ Jeigu tai bus dar viena smulkmena, apie kurią pamirštame papasakoti iš darbo grįžusiam vyrui, gal jau dabar verta užuot stipriai reagavus į tai, kas vyksta, nereaguoti taip stipriai? Pagalvokime, kiek daug dalykų, kurie mums nepatinka, vyksta aplink mus: darbe, parduotuvėje, grožio salone. Vieną akimirką susivaldome, sekančią – jau užmirštame. Kodėl to paties nepadarius ir namie, kai vaikas, rodos, rėkte rėkia „Aš aš, aš pats! Ne, ne, duok man!“

Nepridauginkime problemų. Tėvai dažnai klausia, ar ramus požiūris į netinkamą vaiko elgesį nereikš jam, kad tėvai palaiko tokį prastą elgesį? Anaiptol. Problemos mes juk nepaliekame augti, priešingai, dažniausiai visada tenka prie to grįžti, bet šioje vietoje tėvai savo pavyzdžiu parodo, kad svarbūs klausimai turi būti sprendžiami ramiai. Kitas dalykas: kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko netinkamą elgesį, vaikui nurimus reikia galvoti, kaip išspręsti vieną problemą – vaiko netinkamo elgesio, o ne dvi, kaip būtų tuo atveju, jeigu iš orbitos kartu su vaiku išskrietų ir mama.

Jauskime save. Būkime atviri: kantrybės taurė netampa sklidina per akimirką. Jeigu jaučiame, kad trūksta tik vieno lašo iki taurės perpildymo, – užbėkime įvykiui už akių. Dabar iškart išgerkime arbatos, nusiplaukime rankas, giliai įkvėpkime ir ramiai iškvėpkime. Augindami vaikus visada privalome jausti, kad mūsų kantrybės taurėje yra vietos net ir nenumatytiems vaiko elgesio iššūkiams. Jeigu to nejaučiame, tai ženklas, kad nedelsiant reiktų stiprinti savo psichologinę sveikatą bent akimirkai užsiimant mėgstama veikla, kūno raumenų atpalaidavimu, ramiu kvėpavimu ar bent jau savęs padrąsinimu mintimi, jog tai, kas dabar atrodo nepakeliama, dažniausiai it rūkas išsisklaido vaikams ūgtelėjus. Taip pat mūsų kasdienis rūpinimasis savo psichologine sveikata ir minčių higiena turėtų tapti įprasta savęs priežiūros dalimi. Kai esame pailsėję, ramiai nusiteikę, mūsų kantrybės taurė pildosi lėčiau.

Taigi, susivaldyti – misija tikrai įmanoma. Kas bandė, tas žino: tai nėra lengva, bet rezultatas yra to vertas. Mamos ir tėčiai, besileisdami į kantrybės paieškas, atranda daugybę naujų dalykų: jų ryšys su vaiku dar labiau sustiprėja, sumažėja tėvų savigrauža, jog ką tik savo reakcija išgąsdino vaiką, kai šis pasielgė kažkaip ne taip, kaip tikėtasi, pagerėja visos šeimos klimatas. Greta viso to yra dar vienas labai svarbus dalykas: mama ir tėtis, patys būdami kantrūs, moko vaiką vienos labai svarbios gyvenimo pamokos: „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama“. Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, žino, kad kantrybę dorybę galima visam laikui apgyvendinti pas save ir, kas svarbiausia, moka, kaip tai padaryti. Juk vaikui nėra nieko paprasčiau, kaip atkartoti tai, ką daro mylima mama ir mylimas tėtis.

Publikuota: TavoVaikas.lt

 

 

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

baby-1606572_1280Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai reikalinga tam, kad vaiko asmenybė formuotųsi tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui jaustis saugiam, kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo vaikų pažintinius, mąstymo, socialinius gebėjimus. Gražu, kai kiekvienas vaiko pasiekimas vertinamas kaip didelis šeimos įvykis. Džiugu, kai tėvai stengiasi padėti vaikui sėkmingai įveikti raidos užduotis. Štai kūdikėlis iš pasyvaus stebėtojo staiga tampa aktyviu tyrinėtoju. Tėvai dažniausiai nedelsdami patenkina stiprėjantį vaiko smalsumą sakydami: „Štai čia yra kamuolys. Matai? Ka-muo-lys“. Kiek vėliau, kai vaikas jau pradeda tarti pirmuosius skiemenis, tėvai ir vėl šalia. Jie vėl kartoja, tik šįkart jau ir drąsina tarti: „Štai čia kamuolys. Sakyk: ka-muo-lys“. Ir taip toliau. Ir taip daugybę kartų daugybėje situacijų, bet, deja, ne visose.

Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, – ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Gyvenimo mokytoja Mama nusprendė, kad iš šios situacijos gyvenimui nieko pasiimti nereikia, nors čia, smėlio dėžėje, ką tik galėjo paaugti vaiko asmenybė ir dar labiau sustiprėti suvokiamas jo ir mamos ryšys, nes jie juk panašūs, abu susierzina, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi.

Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas. Tada nejučia kyla klausimas, kodėl tėvai, ką tik tam pačiam vaikui kantriai aiškinę pasaulio pažinimo pamokas, staiga patys atsitraukia, kai ateina laikas aiškinti vaikui jo vidinio pasaulio pažinimo pamokas? Nemano, kad tai reikalinga? Nežino, kad tai reikalinga? Mano, kad vaiko verkimas – tai rėkimas ant jų? Ne, juk taip nėra…

Vaikai reaguoja taip, kaip geriausiai moka. Jei mažyliai mokėtų tinkamai įvardinti, ką jaučia, jie tikrai tą ir padarytų, o kol to padaryti negali, verkia, spardosi, griūva ant grindų, nes jų jaučiamos emocijos, kaip ir mūsų, suaugusiųjų, gali būti labai stiprios, o galimybės čia ir dabar jas išveikti socialiai priimtinu būdu – daugiau  nei ribotos. Kai kurie suaugę net ir galėdami įvardinti, ką jaučia, to nedaro, nes jiems tiesiog lengviau rėkti, šaukti, tyčiotis, keiktis. Taigi, ar ne per daug kartais tikimės iš dar gerai kalbėti nemokančių vaikų? Esu tos nuomonės, kad tais atvejais, kai dvimetinukas krenta parduotuvėje ant grindų ir rėkia, raudonuoti reikia ne jo tėvams, o tiems praeiviams, kurie grūmoja vaikui pirštu, vis atsigręždami bando jį gėdinti ar kažką aiškinti, nes socialiai priimtino elgesio vaikas dar tik mokosi, o jie, suaugę, jau turėjo jo išmokti.

Svarbu atminti, kad tokios ir panašios nemalonios situacijos, neretai pažįstamos daugeliui tėvų, auginančių mažus vaikus, tikrai baigsis, kai vaikas išmoks atskirti emociją nuo elgesio ir kai mokės emociją įvardinti, o elgesį valdyti. Jeigu viso šito tėvai mokys vaiką nuo mažens, rezultato ilgai laukti neteks, o jei emocinis vaiko ugdymas bus paliekamas savieigai, – prognozuoti, kada vaikas taps emociškai intelektualus ir ar apskritai toks bus, – sunkiau. Vieni emociškai intelektualūs jau būna ir trejų. Kiti dar ir šešerių gali kristi ant žemės stipriam pykčiui užvaldžius. Jeigu septynerių metų vaikas nemoka socialiai priimtinu būdu reikšti emocijų, už tai reiktų barti ne vaiką, o jo tėvus, kurie nemanė, kad ugdyti vaiko emocinį raštingumą svarbu nuo mažens.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lygiagrečiai žodinio mokymo vaikas artimojoje savo aplinkoje turėtų matyti realų pavyzdį, kaip emocijas socialiai priimtinu būdu reiškia tėtis ir mama. Einant šiuo keliu svarbu patiems tėveliams būti kantriems ir iš anksto suvokti, kad čia teks ne tik daug kartų kartoti, bet ir tiek pat kartų savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip aš pats, būdamas tėtis ar mama, gebu kūną stingdančią emociją įveikti be rėkimo, verkimo ar kritimo ant grindų. Tomis akimirkomis, kai, rodos, niekas nesikeičia, tedrąsina mintis, kad supažindinant vaiką su emocijomis ir aiškinant, kaip elgtis stiprioms joms užvaldžius, kaip ir mokant raidžių, spalvų ar geometrinių figūrų, kartoti teks ne kartą. Be to, jausmų juk yra daugiau nei pagrindinių spalvų, tad nieko keisto, kad ir jausmų abėcėlės mokytis gali tekti kiek ilgėliau.

Testiprina mintis, kad vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Juk kai moki orientuotis ne tik išorėje, bet ir savyje, viskas atrodo daug paprasčiau.

 

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

swans-1299971__340Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama patirtis, neabejotinai keičianti ir pačią asmenybę. Meilė brandina žmogų, moko kantrybės, ištikimybės, skatina ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme, ugdo gebėjimą išgirsti kitą ir įsiklausyti. Tikėjimas, kad kitas žmogus mus myli ir dėl mūsų stengiasi, o sunkumams užgriuvus palaikys ir padės, leidžia kasdienybėje jausti mažiau nerimo, padeda atkakliau siekti savo tikslų ir patiems labiau save mylėti. Negana to, psichologinių tyrimų išvados skelbia, kad visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, žmonių, kurie myli ir kurie patys jaučiasi mylimi, psichologinė sveikata yra geresnė. Panašūs rezultatai stebimi ir tiriant fizinės sveikatos ir meilės sąsajas.

Meilė gali tęstis visa gyvenimą, nes ji – ne loterija, tai abiejų partnerių sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir vienam dėl kito stengtis. Jeigu šį kasdienį ir daug pastangų reikalaujantį darbą abu sutuoktiniai atliks sąžiningai, tikėtina, meilė nesibaigs, o šeima neiširs. Meilė – tarsi kelionė, kuo ilgiau keliauji, tuo daugiau patiri, išmoksti ir labiau brangini tą, kuris yra šalia, nes jis tampa nebeatsiejama tavo dalimi. Šios gražios kelionės pradžia – įsimylėjimas. Tai, skirtingai nei meilė, nekontroliuojama būsena, kurios metu idealizuojame savo išrinktąjį ir visi, kurie mano kitaip, tampa nieko nesuprantančiais. Įsimylėjimas organizmui yra iššūkis, kuomet serotoninas, laimės hormonas, ženkliai padidėja. Normalu, kad esant tokiai organizmo būsenai, įsimylėjimas amžinai tęstis negali. Tyrimai rodo, kad įsimylėjimas trunka iki trijų metų. Po to arba žmogus supranta, kad buvo įsimylėjęs netinkamą, arba tam kitam pradeda jausti prieraišumą. Vadinasi, posakis, jog meilė trunka trejus metus, visgi yra netikslus, nes po trijų metų meilė tik prasideda. Ji nepalyginamai ramesnė už įsimylėjimą, tačiau kartu brandesnė ir daug gilesnė.

Daugybė psichologinių eksperimentų patvirtino, kad dažniausiai simpatizuojame tiems žmonėms, kurie mums yra patrauklūs, panašūs ir su kuriais turime galimybę bent karts nuo karto pabendrauti. Lyg ir viskas aišku. Keblumai prasideda tada, kai paaiškėja, jog vis gi ne visada du panašūs ir vienas kitam patrauklūs žmonės pradeda jausti abipusę simpatiją. Taip yra todėl, kad įsimylėjimas – būsena, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų noro įsimylėti. Tokiu atveju ir atsiranda sąvoka „tik draugai“, nes nors ir panašūs, ir bendrauti malonu, bet nėra traukos ir tiek.

Savaime suprantama, kad pernelyg ilgai užsitęsusios antrosios pusės paieškos vargina, ypatingai tada, jei tai tampa bene svarbiausiu gyvenimo tikslu. Antrajai pusei vis neatsirandant, ilgainiui stiprėja nerimas ir kiekviena nesėkmė šioje srityje mažina žmogaus pasitikėjimą savimi ir meilę sau pačiam. Dėl šios priežasties kažkur klaidžiojanti meilė dar labiau užtrunka, nes juk ji negali ateiti pas tą, kuris meilės nebeturi netgi pats sau, kuris yra viskuo nusivylęs. Skatinčiau laiką iki išrinktojo pasirodymo verčiau skirti dar geriau pasiruošti mylėti, o ne kaltinti save. Gyvenime galioja nerašyta taisyklė – nustojus meilės ieškoti pačiam, meilė dažniausiai ateina pati.

Teiginiui, kad brandi meilė gali būti tik sulaukus brandaus amžiaus, turbūt galima pritarti tik iš dalies. Brandus amžius pats savaime negarantuoja sėkmingų santykių, nors, be abejonės, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, konstruktyviau sprendžia konfliktus, mažiau vadovaujasi emocijomis. Visi šie dalykai santykius stiprina. Antra vertus, yra nemažai jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat sėkmingai sprendžia konfliktus, santykiuose nėra impulsyvūs, vadovaujasi požiūriu, kad problemas geriau spręsti, o ne nuo jų bėgti. Šios jaunos poros, tikiu, išgyvena tokį patį meilės dovanojamą pilnatvės jausmą, kaip ir brandžiosios.

Blėsta ta meilė, kuri yra paliekama likimo valiai, kurios abi pusės nepuoselėja ir nesistengia išsaugoti. Mylėti – tai gerbti, rūpintis, stengtis dėl kito, būti ištikimam. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių nusprendžiama elgtis priešingai, vadinasi, nusprendžiama nebemylėti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: meilės santykyje „Aš“ turi tapti mažiau svarbus nei „Mes“. Jeigu tampa atvirkščiai, šios poros santykių mikroklimatas nebetinkamas skleistis meilei.

Pabrėžtina, kad meilė nėra atsitiktinumas, tai – kasdienės dviejų žmonių pastangos kurti gražų tarpusavio santykį. Jeigu yra abiejų pusių nusiteikimas meilę išsaugoti, taip ir bus, nes kiekvienas atras jėgų atleisti, išdrįs atsiprašyti, gerbs, bus ištikimas ir rūpinsis tuo, kuris šalia. Meilę palaiko pasitikėjimas vienas kitu, artumas, atviri pokalbiai, prisipažinimai klydus, pastangos netinkamą elgesį keisti į tinkamesnį. Puoselėjant šiltus ir dvasingus santykius, svarbu matyti juose prasmę, kurti meilės ryšį, kuriame būtume laimingi ne tik patys, bet ir būtume atsakingi už šalia esančio žmogaus laimę.

Publikuota žurnale “7 dienos“ (Nr. 6, 2016)

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai …

Apie draugus psichologus ir tiesiog psichologus

Daugeliui vis dar atrodo, kad psichologo kabinetas – nejauki vieta, kurioje žmogus neva tampa permatomas. Kreiptis šiandien …

Susivaldyti: misija įmanoma

„Kantrybė – dorybė“, – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus …