Kategorija: Tarpusavio ryšys

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

baby-1606572_1280Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai reikalinga tam, kad vaiko asmenybė formuotųsi tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui jaustis saugiam, kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo vaikų pažintinius, mąstymo, socialinius gebėjimus. Gražu, kai kiekvienas vaiko pasiekimas vertinamas kaip didelis šeimos įvykis. Džiugu, kai tėvai stengiasi padėti vaikui sėkmingai įveikti raidos užduotis. Štai kūdikėlis iš pasyvaus stebėtojo staiga tampa aktyviu tyrinėtoju. Tėvai dažniausiai nedelsdami patenkina stiprėjantį vaiko smalsumą sakydami: „Štai čia yra kamuolys. Matai? Ka-muo-lys“. Kiek vėliau, kai vaikas jau pradeda tarti pirmuosius skiemenis, tėvai ir vėl šalia. Jie vėl kartoja, tik šįkart jau ir drąsina tarti: „Štai čia kamuolys. Sakyk: ka-muo-lys“. Ir taip toliau. Ir taip daugybę kartų daugybėje situacijų, bet, deja, ne visose.

Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, – ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Gyvenimo mokytoja Mama nusprendė, kad iš šios situacijos gyvenimui nieko pasiimti nereikia, nors čia, smėlio dėžėje, ką tik galėjo paaugti vaiko asmenybė ir dar labiau sustiprėti suvokiamas jo ir mamos ryšys, nes jie juk panašūs, abu susierzina, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi.

Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas. Tada nejučia kyla klausimas, kodėl tėvai, ką tik tam pačiam vaikui kantriai aiškinę pasaulio pažinimo pamokas, staiga patys atsitraukia, kai ateina laikas aiškinti vaikui jo vidinio pasaulio pažinimo pamokas? Nemano, kad tai reikalinga? Nežino, kad tai reikalinga? Mano, kad vaiko verkimas – tai rėkimas ant jų? Ne, juk taip nėra…

Vaikai reaguoja taip, kaip geriausiai moka. Jei mažyliai mokėtų tinkamai įvardinti, ką jaučia, jie tikrai tą ir padarytų, o kol to padaryti negali, verkia, spardosi, griūva ant grindų, nes jų jaučiamos emocijos, kaip ir mūsų, suaugusiųjų, gali būti labai stiprios, o galimybės čia ir dabar jas išveikti socialiai priimtinu būdu – daugiau  nei ribotos. Kai kurie suaugę net ir galėdami įvardinti, ką jaučia, to nedaro, nes jiems tiesiog lengviau rėkti, šaukti, tyčiotis, keiktis. Taigi, ar ne per daug kartais tikimės iš dar gerai kalbėti nemokančių vaikų? Esu tos nuomonės, kad tais atvejais, kai dvimetinukas krenta parduotuvėje ant grindų ir rėkia, raudonuoti reikia ne jo tėvams, o tiems praeiviams, kurie grūmoja vaikui pirštu, vis atsigręždami bando jį gėdinti ar kažką aiškinti, nes socialiai priimtino elgesio vaikas dar tik mokosi, o jie, suaugę, jau turėjo jo išmokti.

Svarbu atminti, kad tokios ir panašios nemalonios situacijos, neretai pažįstamos daugeliui tėvų, auginančių mažus vaikus, tikrai baigsis, kai vaikas išmoks atskirti emociją nuo elgesio ir kai mokės emociją įvardinti, o elgesį valdyti. Jeigu viso šito tėvai mokys vaiką nuo mažens, rezultato ilgai laukti neteks, o jei emocinis vaiko ugdymas bus paliekamas savieigai, – prognozuoti, kada vaikas taps emociškai intelektualus ir ar apskritai toks bus, – sunkiau. Vieni emociškai intelektualūs jau būna ir trejų. Kiti dar ir šešerių gali kristi ant žemės stipriam pykčiui užvaldžius. Jeigu septynerių metų vaikas nemoka socialiai priimtinu būdu reikšti emocijų, už tai reiktų barti ne vaiką, o jo tėvus, kurie nemanė, kad ugdyti vaiko emocinį raštingumą svarbu nuo mažens.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lygiagrečiai žodinio mokymo vaikas artimojoje savo aplinkoje turėtų matyti realų pavyzdį, kaip emocijas socialiai priimtinu būdu reiškia tėtis ir mama. Einant šiuo keliu svarbu patiems tėveliams būti kantriems ir iš anksto suvokti, kad čia teks ne tik daug kartų kartoti, bet ir tiek pat kartų savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip aš pats, būdamas tėtis ar mama, gebu kūną stingdančią emociją įveikti be rėkimo, verkimo ar kritimo ant grindų. Tomis akimirkomis, kai, rodos, niekas nesikeičia, tedrąsina mintis, kad supažindinant vaiką su emocijomis ir aiškinant, kaip elgtis stiprioms joms užvaldžius, kaip ir mokant raidžių, spalvų ar geometrinių figūrų, kartoti teks ne kartą. Be to, jausmų juk yra daugiau nei pagrindinių spalvų, tad nieko keisto, kad ir jausmų abėcėlės mokytis gali tekti kiek ilgėliau.

Testiprina mintis, kad vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Juk kai moki orientuotis ne tik išorėje, bet ir savyje, viskas atrodo daug paprasčiau.

 

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

swans-1299971__340Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama patirtis, neabejotinai keičianti ir pačią asmenybę. Meilė brandina žmogų, moko kantrybės, ištikimybės, skatina ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme, ugdo gebėjimą išgirsti kitą ir įsiklausyti. Tikėjimas, kad kitas žmogus mus myli ir dėl mūsų stengiasi, o sunkumams užgriuvus palaikys ir padės, leidžia kasdienybėje jausti mažiau nerimo, padeda atkakliau siekti savo tikslų ir patiems labiau save mylėti. Negana to, psichologinių tyrimų išvados skelbia, kad visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, žmonių, kurie myli ir kurie patys jaučiasi mylimi, psichologinė sveikata yra geresnė. Panašūs rezultatai stebimi ir tiriant fizinės sveikatos ir meilės sąsajas.

Meilė gali tęstis visa gyvenimą, nes ji – ne loterija, tai abiejų partnerių sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir vienam dėl kito stengtis. Jeigu šį kasdienį ir daug pastangų reikalaujantį darbą abu sutuoktiniai atliks sąžiningai, tikėtina, meilė nesibaigs, o šeima neiširs. Meilė – tarsi kelionė, kuo ilgiau keliauji, tuo daugiau patiri, išmoksti ir labiau brangini tą, kuris yra šalia, nes jis tampa nebeatsiejama tavo dalimi. Šios gražios kelionės pradžia – įsimylėjimas. Tai, skirtingai nei meilė, nekontroliuojama būsena, kurios metu idealizuojame savo išrinktąjį ir visi, kurie mano kitaip, tampa nieko nesuprantančiais. Įsimylėjimas organizmui yra iššūkis, kuomet serotoninas, laimės hormonas, ženkliai padidėja. Normalu, kad esant tokiai organizmo būsenai, įsimylėjimas amžinai tęstis negali. Tyrimai rodo, kad įsimylėjimas trunka iki trijų metų. Po to arba žmogus supranta, kad buvo įsimylėjęs netinkamą, arba tam kitam pradeda jausti prieraišumą. Vadinasi, posakis, jog meilė trunka trejus metus, visgi yra netikslus, nes po trijų metų meilė tik prasideda. Ji nepalyginamai ramesnė už įsimylėjimą, tačiau kartu brandesnė ir daug gilesnė.

Daugybė psichologinių eksperimentų patvirtino, kad dažniausiai simpatizuojame tiems žmonėms, kurie mums yra patrauklūs, panašūs ir su kuriais turime galimybę bent karts nuo karto pabendrauti. Lyg ir viskas aišku. Keblumai prasideda tada, kai paaiškėja, jog vis gi ne visada du panašūs ir vienas kitam patrauklūs žmonės pradeda jausti abipusę simpatiją. Taip yra todėl, kad įsimylėjimas – būsena, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų noro įsimylėti. Tokiu atveju ir atsiranda sąvoka „tik draugai“, nes nors ir panašūs, ir bendrauti malonu, bet nėra traukos ir tiek.

Savaime suprantama, kad pernelyg ilgai užsitęsusios antrosios pusės paieškos vargina, ypatingai tada, jei tai tampa bene svarbiausiu gyvenimo tikslu. Antrajai pusei vis neatsirandant, ilgainiui stiprėja nerimas ir kiekviena nesėkmė šioje srityje mažina žmogaus pasitikėjimą savimi ir meilę sau pačiam. Dėl šios priežasties kažkur klaidžiojanti meilė dar labiau užtrunka, nes juk ji negali ateiti pas tą, kuris meilės nebeturi netgi pats sau, kuris yra viskuo nusivylęs. Skatinčiau laiką iki išrinktojo pasirodymo verčiau skirti dar geriau pasiruošti mylėti, o ne kaltinti save. Gyvenime galioja nerašyta taisyklė – nustojus meilės ieškoti pačiam, meilė dažniausiai ateina pati.

Teiginiui, kad brandi meilė gali būti tik sulaukus brandaus amžiaus, turbūt galima pritarti tik iš dalies. Brandus amžius pats savaime negarantuoja sėkmingų santykių, nors, be abejonės, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, konstruktyviau sprendžia konfliktus, mažiau vadovaujasi emocijomis. Visi šie dalykai santykius stiprina. Antra vertus, yra nemažai jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat sėkmingai sprendžia konfliktus, santykiuose nėra impulsyvūs, vadovaujasi požiūriu, kad problemas geriau spręsti, o ne nuo jų bėgti. Šios jaunos poros, tikiu, išgyvena tokį patį meilės dovanojamą pilnatvės jausmą, kaip ir brandžiosios.

Blėsta ta meilė, kuri yra paliekama likimo valiai, kurios abi pusės nepuoselėja ir nesistengia išsaugoti. Mylėti – tai gerbti, rūpintis, stengtis dėl kito, būti ištikimam. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių nusprendžiama elgtis priešingai, vadinasi, nusprendžiama nebemylėti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: meilės santykyje „Aš“ turi tapti mažiau svarbus nei „Mes“. Jeigu tampa atvirkščiai, šios poros santykių mikroklimatas nebetinkamas skleistis meilei.

Pabrėžtina, kad meilė nėra atsitiktinumas, tai – kasdienės dviejų žmonių pastangos kurti gražų tarpusavio santykį. Jeigu yra abiejų pusių nusiteikimas meilę išsaugoti, taip ir bus, nes kiekvienas atras jėgų atleisti, išdrįs atsiprašyti, gerbs, bus ištikimas ir rūpinsis tuo, kuris šalia. Meilę palaiko pasitikėjimas vienas kitu, artumas, atviri pokalbiai, prisipažinimai klydus, pastangos netinkamą elgesį keisti į tinkamesnį. Puoselėjant šiltus ir dvasingus santykius, svarbu matyti juose prasmę, kurti meilės ryšį, kuriame būtume laimingi ne tik patys, bet ir būtume atsakingi už šalia esančio žmogaus laimę.

Publikuota žurnale “7 dienos“ (Nr. 6, 2016)

Naujametiniai linkėjimai: padėti jiems išsipildyti

Štai jau ir gyvename naujaisiais metais. Kaip kasmet, taip ir šiemet, drauge su Naujųjų atėjimu netruko baigtis šventinis …

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai …

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama …