Straipsniai

Naujametiniai linkėjimai: padėti jiems išsipildyti

jopjopjopŠtai jau ir gyvename naujaisiais metais. Kaip kasmet, taip ir šiemet, drauge su Naujųjų atėjimu netruko baigtis šventinis šurmulys, susijęs ir su mūsų pakilia nuotaika. Kad ir kaip stipriai, žmogau, laikytumeisi to malonaus jausmo įsitvėręs, euforinė nuotaika yra tik mūsų gyvenimo dienų malonus svečias, kuris anksčiau ar vėliau privalo vietą užleisti mums įprastai vidutinio intensyvumo nuotaikai. Tiesa, toji šventiniam laikotarpiui pasibaigus, neretai grįžta pas mus dar ir pažemėjusi, tačiau čia gi nieko keisto: ką tik baigėsi tai, kas ilgai laukta, dovanos išpakuotos, su seniai matytais artimaisiais jau ir vėl atsisveikinta… Ir nors liko prisiminimai bei šventinę naktį išsakyti linkėjimai ir pasižadėjimai, neramus vidus tarsi kužda, kad ir šie malonias akimirkas primenantys dalykai vieną žvarbią dieną gali imti ir negrįžtamai sutrupėti.

Taip, naujametiniai linkėjimai, pažadai irgi blėsta, tačiau, džiugu, ne visada.  Jeigu į šventinį laikotarpį žvelgsime kaip į galimybę stabtelėti, peržvelgti savo gyvenimą, įvertinti, kiek jame esu laimingas, ir pasiryžti kažką jame keisti, tai šventėms pasibaigus ta pati iš pirmo žvilgsnio žvelgiant niūri pošventinė kasdienybė gali tapti puikiu sąjungininku imant ir darant kažką dėl sau pasilinkėtos laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo. Tie, kurie naujametinius pažadus ir linkėjimus ryžtasi „auginti“ per visus metus, metų pabaigoje, tikėtina, džiaugsis pastebimais pokyčiais. Svarbiausia, tinkamai viską suplanuoti, nes širdžiai mielesnio gyvenimo projektas turėtų būti rengiamas atsakingai ir apgalvotai. Ekspromtu sugalvotos idėjos dažniausiai neturi savyje motyvacinio skatulio, beatodairiškai stumiančio tikslo link. Užsibrėžus, kokie norime būti šių metų pabaigoje, svarbu leisti sau apie tai galvoti, svajoti, leisti vaizdiniams nuplukdyti Jus į tą laiką, kuomet jau būsite realizavę savo pasižadėjimus ir išpildę kitų Jums tartus palinkėjimus. Kaip tada jausitės? Kas bus kitaip? Jei jaučiate, kad įsivaizduojami pasikeitimai kutena širdį, būtina žengti antrą žingsnį – pasiryžti to siekti.

Antrajame etape, kaip ir sekančiuose, ypatingas vaidmuo tenka valiai ir aiškiam žinojimui, tai ko gi aš išties noriu, ko sau linkiu, kokį pasižadėjimą vykdau? Sėkmės tikėtis galime tik tuo atveju, jeigu aiškiai žinosime, ko mes siekiame. Čia svarbu būti priekabiam kalbant pačiam su savimi ir aiškiai įsivardinti, ko konkrečiai aš noriu. Laimės, meilės, džiaugsmo pa(si)linkėjimai labai abstraktūs, todėl čia svarbu kamantinėti save tol, kol paaiškės, kas man asmeniškai yra laimė, kokios meilės sau linkiu, su kuo man susijusi namų šiluma, apie kokius pinigus svajoju, kokioms aplinkybėms esant aš džiaugčiausi.

Sekantis žingsnis, aiškiai susiplanuoti žingsnelius tikslui pasiekti. Dažniausiai mes puikiai žinome, ko norime, tačiau neskiriame laiko pagalvoti, kaip to pasiekti. Siekis praleisti kuo daugiau laiko su šeima gali likti neišpildytu, jeigu jau dabar nesuplanuosime konkrečių žingsnelių, kaip tą laiką su šeima galime sau pasidovanoti. Gal reiktų rečiau naudotis socialiniais tinklais? O gal kitaip planuoti buities darbų atlikimo laiką? Organizuoti savaitgalio išvykas? Nuo to, kokį variantą pasirinksime, priklausys ir mūsų tolimesnis veiksmų planas. Kaip ir, pavyzdžiui, linkint sau daugiau pinigų, svarbu pagalvoti, ar renkuosi įnirtingiau šiemet juos taupyti, ar ieškoti galimybių daugiau jų užsidirbti.

Rengiant veiksmų planą svarbu iš anksto apmąstyti ir kliūtis, kurios neišvengiamai sąmoningai ar pasąmoningai bandys kišti koją skubant tikslo link.  Dažniausiai moterys, pasiryžusios lieknėti, anksčiau ar vėliau susiduria su motyvacijos stoka tai daryti, žmonėms, pasirengusiems kasdien sportuoti, koją kiša nuovargio akimirkos, kuomet nusprendžiama, kad nieko tokio vieną vakarą atsipūsti gulint namuose ant kušetės. Jeigu iš anksto nusimatysime kliūtis, galimai pasitaikysiančias einant į tikslą, ir jeigu iš anksto žinosime, ką tokiomis silpnumo akimirkomis reikia daryti, padidinsime tikimybę tas silpnumo akimirkas „prašokti“ ir toliau sėkmingai judėti tikslo link.

Kitas svarbus dalykas tai, jog apie metų tikslus, jeigu linkime sau jų išsipildymo, turime galvoti nuolat. Negana to, mes reguliariai turėtume įvertinti, ar link savo tikslo einu tinkamu keliu ir mane tenkinančiu tempu. Jeigu ne, –  būtina kažką koreguoti. Jeigu einama tinkamu keliu ir negana to, jau matomi ir pirmieji trokštami pokyčiai, privalome tuo pasidžiaugti. Elgesį keisti nėra lengva, todėl net menkiausią jo pokytį turėtume įvertinti pozityviai: save pagirti, sau kažką pasidovanoti, savimi didžiuotis.

Tyrimai rodo, kad dažniau išpildomi tie naujametiniai pažadai, kurie yra užrašomi ir padedami matomoje vietoje. Gal tai ir banalu, tačiau, kaip rodo tyrimai, pakankamai efektyvu, ypač, jei kalbėsime apie moteris, kurių tikslas – po metų būti pastebimai sulieknėjusioms.

Aišku, siekiant tikslų ir realizuojant naujamečius pažadus, ne visada tai daryti bus paprasta: prasta savijauta, kasdienis nuovargis, banguojanti motyvacija ne kartą pristabdys skubant tikslo link. Šiuo atveju ypatingai svarbu būti sąjungininku pačiam su savimi ir silpnumo akimirkomis drąsinti save, o ne pykti ar savimi nusivilti. Tomis akimirkomis, kai, rodos, norėsis viską mesti, tedrąsina mintis, kad kasdieniai susigrūmimai su savimi yra lengvesni, nei tas atodūsis metų gale, jog, štai, deja, ir vėl nepadariau dėl savęs to, ko buvau vertas, ir ko linkėjau sau šių metų pradžioje.

P.S. Tuos, kurie į laimės paieškas nenori leistis vieni, kviečiu prisijungti prie 2017 m. vyksiančios terapinės grupės „Būti laimingam“ dalyvių. Daugiau informacijos apie tai – čia.

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

baby-1606572_1280Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai reikalinga tam, kad vaiko asmenybė formuotųsi tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui jaustis saugiam, kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo vaikų pažintinius, mąstymo, socialinius gebėjimus. Gražu, kai kiekvienas vaiko pasiekimas vertinamas kaip didelis šeimos įvykis. Džiugu, kai tėvai stengiasi padėti vaikui sėkmingai įveikti raidos užduotis. Štai kūdikėlis iš pasyvaus stebėtojo staiga tampa aktyviu tyrinėtoju. Tėvai dažniausiai nedelsdami patenkina stiprėjantį vaiko smalsumą sakydami: „Štai čia yra kamuolys. Matai? Ka-muo-lys“. Kiek vėliau, kai vaikas jau pradeda tarti pirmuosius skiemenis, tėvai ir vėl šalia. Jie vėl kartoja, tik šįkart jau ir drąsina tarti: „Štai čia kamuolys. Sakyk: ka-muo-lys“. Ir taip toliau. Ir taip daugybę kartų daugybėje situacijų, bet, deja, ne visose.

Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, – ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Gyvenimo mokytoja Mama nusprendė, kad iš šios situacijos gyvenimui nieko pasiimti nereikia, nors čia, smėlio dėžėje, ką tik galėjo paaugti vaiko asmenybė ir dar labiau sustiprėti suvokiamas jo ir mamos ryšys, nes jie juk panašūs, abu susierzina, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi.

Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas. Tada nejučia kyla klausimas, kodėl tėvai, ką tik tam pačiam vaikui kantriai aiškinę pasaulio pažinimo pamokas, staiga patys atsitraukia, kai ateina laikas aiškinti vaikui jo vidinio pasaulio pažinimo pamokas? Nemano, kad tai reikalinga? Nežino, kad tai reikalinga? Mano, kad vaiko verkimas – tai rėkimas ant jų? Ne, juk taip nėra…

Vaikai reaguoja taip, kaip geriausiai moka. Jei mažyliai mokėtų tinkamai įvardinti, ką jaučia, jie tikrai tą ir padarytų, o kol to padaryti negali, verkia, spardosi, griūva ant grindų, nes jų jaučiamos emocijos, kaip ir mūsų, suaugusiųjų, gali būti labai stiprios, o galimybės čia ir dabar jas išveikti socialiai priimtinu būdu – daugiau  nei ribotos. Kai kurie suaugę net ir galėdami įvardinti, ką jaučia, to nedaro, nes jiems tiesiog lengviau rėkti, šaukti, tyčiotis, keiktis. Taigi, ar ne per daug kartais tikimės iš dar gerai kalbėti nemokančių vaikų? Esu tos nuomonės, kad tais atvejais, kai dvimetinukas krenta parduotuvėje ant grindų ir rėkia, raudonuoti reikia ne jo tėvams, o tiems praeiviams, kurie grūmoja vaikui pirštu, vis atsigręždami bando jį gėdinti ar kažką aiškinti, nes socialiai priimtino elgesio vaikas dar tik mokosi, o jie, suaugę, jau turėjo jo išmokti.

Svarbu atminti, kad tokios ir panašios nemalonios situacijos, neretai pažįstamos daugeliui tėvų, auginančių mažus vaikus, tikrai baigsis, kai vaikas išmoks atskirti emociją nuo elgesio ir kai mokės emociją įvardinti, o elgesį valdyti. Jeigu viso šito tėvai mokys vaiką nuo mažens, rezultato ilgai laukti neteks, o jei emocinis vaiko ugdymas bus paliekamas savieigai, – prognozuoti, kada vaikas taps emociškai intelektualus ir ar apskritai toks bus, – sunkiau. Vieni emociškai intelektualūs jau būna ir trejų. Kiti dar ir šešerių gali kristi ant žemės stipriam pykčiui užvaldžius. Jeigu septynerių metų vaikas nemoka socialiai priimtinu būdu reikšti emocijų, už tai reiktų barti ne vaiką, o jo tėvus, kurie nemanė, kad ugdyti vaiko emocinį raštingumą svarbu nuo mažens.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lygiagrečiai žodinio mokymo vaikas artimojoje savo aplinkoje turėtų matyti realų pavyzdį, kaip emocijas socialiai priimtinu būdu reiškia tėtis ir mama. Einant šiuo keliu svarbu patiems tėveliams būti kantriems ir iš anksto suvokti, kad čia teks ne tik daug kartų kartoti, bet ir tiek pat kartų savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip aš pats, būdamas tėtis ar mama, gebu kūną stingdančią emociją įveikti be rėkimo, verkimo ar kritimo ant grindų. Tomis akimirkomis, kai, rodos, niekas nesikeičia, tedrąsina mintis, kad supažindinant vaiką su emocijomis ir aiškinant, kaip elgtis stiprioms joms užvaldžius, kaip ir mokant raidžių, spalvų ar geometrinių figūrų, kartoti teks ne kartą. Be to, jausmų juk yra daugiau nei pagrindinių spalvų, tad nieko keisto, kad ir jausmų abėcėlės mokytis gali tekti kiek ilgėliau.

Testiprina mintis, kad vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Juk kai moki orientuotis ne tik išorėje, bet ir savyje, viskas atrodo daug paprasčiau.

 

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

swans-1299971__340Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama patirtis, neabejotinai keičianti ir pačią asmenybę. Meilė brandina žmogų, moko kantrybės, ištikimybės, skatina ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme, ugdo gebėjimą išgirsti kitą ir įsiklausyti. Tikėjimas, kad kitas žmogus mus myli ir dėl mūsų stengiasi, o sunkumams užgriuvus palaikys ir padės, leidžia kasdienybėje jausti mažiau nerimo, padeda atkakliau siekti savo tikslų ir patiems labiau save mylėti. Negana to, psichologinių tyrimų išvados skelbia, kad visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, žmonių, kurie myli ir kurie patys jaučiasi mylimi, psichologinė sveikata yra geresnė. Panašūs rezultatai stebimi ir tiriant fizinės sveikatos ir meilės sąsajas.

Meilė gali tęstis visa gyvenimą, nes ji – ne loterija, tai abiejų partnerių sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir vienam dėl kito stengtis. Jeigu šį kasdienį ir daug pastangų reikalaujantį darbą abu sutuoktiniai atliks sąžiningai, tikėtina, meilė nesibaigs, o šeima neiširs. Meilė – tarsi kelionė, kuo ilgiau keliauji, tuo daugiau patiri, išmoksti ir labiau brangini tą, kuris yra šalia, nes jis tampa nebeatsiejama tavo dalimi. Šios gražios kelionės pradžia – įsimylėjimas. Tai, skirtingai nei meilė, nekontroliuojama būsena, kurios metu idealizuojame savo išrinktąjį ir visi, kurie mano kitaip, tampa nieko nesuprantančiais. Įsimylėjimas organizmui yra iššūkis, kuomet serotoninas, laimės hormonas, ženkliai padidėja. Normalu, kad esant tokiai organizmo būsenai, įsimylėjimas amžinai tęstis negali. Tyrimai rodo, kad įsimylėjimas trunka iki trijų metų. Po to arba žmogus supranta, kad buvo įsimylėjęs netinkamą, arba tam kitam pradeda jausti prieraišumą. Vadinasi, posakis, jog meilė trunka trejus metus, visgi yra netikslus, nes po trijų metų meilė tik prasideda. Ji nepalyginamai ramesnė už įsimylėjimą, tačiau kartu brandesnė ir daug gilesnė.

Daugybė psichologinių eksperimentų patvirtino, kad dažniausiai simpatizuojame tiems žmonėms, kurie mums yra patrauklūs, panašūs ir su kuriais turime galimybę bent karts nuo karto pabendrauti. Lyg ir viskas aišku. Keblumai prasideda tada, kai paaiškėja, jog vis gi ne visada du panašūs ir vienas kitam patrauklūs žmonės pradeda jausti abipusę simpatiją. Taip yra todėl, kad įsimylėjimas – būsena, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų noro įsimylėti. Tokiu atveju ir atsiranda sąvoka „tik draugai“, nes nors ir panašūs, ir bendrauti malonu, bet nėra traukos ir tiek.

Savaime suprantama, kad pernelyg ilgai užsitęsusios antrosios pusės paieškos vargina, ypatingai tada, jei tai tampa bene svarbiausiu gyvenimo tikslu. Antrajai pusei vis neatsirandant, ilgainiui stiprėja nerimas ir kiekviena nesėkmė šioje srityje mažina žmogaus pasitikėjimą savimi ir meilę sau pačiam. Dėl šios priežasties kažkur klaidžiojanti meilė dar labiau užtrunka, nes juk ji negali ateiti pas tą, kuris meilės nebeturi netgi pats sau, kuris yra viskuo nusivylęs. Skatinčiau laiką iki išrinktojo pasirodymo verčiau skirti dar geriau pasiruošti mylėti, o ne kaltinti save. Gyvenime galioja nerašyta taisyklė – nustojus meilės ieškoti pačiam, meilė dažniausiai ateina pati.

Teiginiui, kad brandi meilė gali būti tik sulaukus brandaus amžiaus, turbūt galima pritarti tik iš dalies. Brandus amžius pats savaime negarantuoja sėkmingų santykių, nors, be abejonės, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, konstruktyviau sprendžia konfliktus, mažiau vadovaujasi emocijomis. Visi šie dalykai santykius stiprina. Antra vertus, yra nemažai jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat sėkmingai sprendžia konfliktus, santykiuose nėra impulsyvūs, vadovaujasi požiūriu, kad problemas geriau spręsti, o ne nuo jų bėgti. Šios jaunos poros, tikiu, išgyvena tokį patį meilės dovanojamą pilnatvės jausmą, kaip ir brandžiosios.

Blėsta ta meilė, kuri yra paliekama likimo valiai, kurios abi pusės nepuoselėja ir nesistengia išsaugoti. Mylėti – tai gerbti, rūpintis, stengtis dėl kito, būti ištikimam. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių nusprendžiama elgtis priešingai, vadinasi, nusprendžiama nebemylėti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: meilės santykyje „Aš“ turi tapti mažiau svarbus nei „Mes“. Jeigu tampa atvirkščiai, šios poros santykių mikroklimatas nebetinkamas skleistis meilei.

Pabrėžtina, kad meilė nėra atsitiktinumas, tai – kasdienės dviejų žmonių pastangos kurti gražų tarpusavio santykį. Jeigu yra abiejų pusių nusiteikimas meilę išsaugoti, taip ir bus, nes kiekvienas atras jėgų atleisti, išdrįs atsiprašyti, gerbs, bus ištikimas ir rūpinsis tuo, kuris šalia. Meilę palaiko pasitikėjimas vienas kitu, artumas, atviri pokalbiai, prisipažinimai klydus, pastangos netinkamą elgesį keisti į tinkamesnį. Puoselėjant šiltus ir dvasingus santykius, svarbu matyti juose prasmę, kurti meilės ryšį, kuriame būtume laimingi ne tik patys, bet ir būtume atsakingi už šalia esančio žmogaus laimę.

Publikuota žurnale “7 dienos“ (Nr. 6, 2016)

Vaikų ir paauglių depresija

child-1152327__340Vaikų ir paauglių depresija tyrėjus pradėjo dominti ne taip jau seniai, mat, ilgą laiką buvo manoma, kad depresija yra tik suaugusiųjų liga. Šiuo metu nebeabejojama, kad ne tik suaugę, bet ir paaugliai, vaikai ir netgi kūdikiai gali išgyventi depresines būsenas. Tiesa, depresijos simptomai ankstyvame amžiuje nors ir yra iš pirmo žvilgsnio panašūs į suaugusiųjų, visgi neretai skiriasi ir kiekybiškai, ir kokybiškai, nes subjektyviai suvokiami depresijos simptomai iš dalies priklauso nuo asmens fiziologinio, socialinio ir pažintinio išsivystymo.

Tyrimai rodo, kad vaikystėje ir paauglystėje vyraujanti depresija dažnai išreiškiama ne subjektyviu kentėjimu, o labiau orientuota į išorę, pvz., vaikas būna irzlus ir piktas, o ne prislėgtai liūdnas. Depresijos simptomai paauglystėje taip pat gali būti maskuojami agresyviu elgesiu, dirglumu, bėgimu iš namų, mokyklos nelankymu. Depresyvūs vaikai ir paaugliai patiria nemažai elgesio problemų mokykloje, daro nemažai atsitiktinių klaidų, jie greitai pavargsta ir dėl šios priežasties nebegali baigti jiems skiriamų užduočių. Skirtingų autorių duomenimis, paauglių, pasižyminčių depresijos simptomais, mokymosi pasiekimai yra ženkliai prastesni nei jų bendraamžių, kurių nekamuoja depresinės būsenos. Paauglystės depresijoje itin pastebimas ir socialinis atsiribojimas. Paaugliui neteikia malonumo nei dalyvavimas renginiuose, nei bendravimas su draugais, su kuriais anksčiau jis puikiai sutardavo.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų depresija dažnai reiškiasi nerimu, įvairiais somatiniais skundais, nenoru valgyti, miego problemomis. Pastarieji sunkumai dažnai kamuoja ir depresyvius paauglius. Tokiais atvejais jiems gali būti būdinga ankstyvoji (ilgai vakare negali užmigti), intervalinė (naktį dažnai pabunda) ar vėlyvoji nemiga (anksti pabunda ir nebegali užmigti). Taip pat greta to dažnai skundžiamasi galvos, pilvo, raumenų skausmais, suprastėjusiu regėjimu, virškinimo problemomis.

Tyrimais įrodyta, kad paauglystėje, kaip ir suaugystėje, depresinę nuotaiką ir bejėgiškumo jausmus neretai lydi suicidinės mintys, suicidiniai planai ir net suicidiniai bandymai. Įvairūs autoriai nurodo, kad suicidiniai bandymai beveik 10 kartų dažnesni tarp paauglių, kuriems būdinga depresinė simptomatika. Tai dar viena priežastis, kodėl tėvai, turintys šeimoje paauglių, turėtų būti budrūs ir pastebėję kad ir menkiausią elgesio ar emocijų užsitęsusį pokytį, ieškoti jį sukėlusių priežasčių ir pasiūlyti pagalbą.

Paskutiniuoju laiku mokslininkai identifikavo nemažai rizikos veiksnių, kurie, kaip manoma, susiję su depresijos simptomų atsiradimu ankstyvame amžiuje. Šiuo metu žinoma, kad depresijos simptomai vaikystėje ir paauglystėje turi tiek tiesioginį, tiek netiesioginį ryšį su šeima, mokykla ir draugais. Pastebėtos sąsajos ir tarp depresijos simptomų bei asmenybės bruožų, stresinių gyvenimo įvykių. Biologinės krypties tyrėjai jau anksčiau yra įrodę genetinį polinkį sirgti depresija: depresijos pasireiškimo tikimybė tuo didesnė, kuo artimesni giminystės ryšiai sieja paauglį su giminaičiu, sergančiu depresija.

Nepaisant to, kad dauguma iki šiol atliktų tyrimų autorių pripažįsta, kad vaikų ir paauglių depresijos simptomams atsirasti nėra vienos pagrindinės priežasties, turėtume nuolat jautriai reaguoti į vaikų ir paauglių patiriamus emocinius sunkumus, kurie nebūtinai yra išsakomi žodžiais.

Apie draugus psichologus ir tiesiog psichologus

path-1345721_960_720Daugeliui vis dar atrodo, kad psichologo kabinetas – nejauki vieta, kurioje žmogus neva tampa permatomas. Kreiptis šiandien į psichologą – tai ne retu atveju vis dar tarsi pripažinti sau, kad dugnas jau čia pat, ir man neatidėliotinai reikalinga pagalba. Apsisprendimas ieškoti psichologinės pagalbos šiandien labai dažnai sutampa su tuo, kuomet draugai ir artimieji gūžčiodami pečiais pasako: „Atleisk, bet aš jau nebežinau, kaip tau bepadėti“. Tai sutampa ir su tuo, kuomet pats žmogus supranta išbandęs visus įmanomus savipagalbos būdus, pradedant bendraminčių forumais ir baigiant apsilankymais pas aiškiaregius. Tada, kai žmogus jau nebeturi nei noro, nei jėgų kovoti dėl savęs paties, psichologas, įdėmiai pažvelgęs į jį, priešais sėdintį, prašys darkart sunkia krūtine įkvėpti ir pasiryžti patikėti. Šįkart patikėti ne kažkuo, kas žino ar tariasi žinąs. Patikėti savimi. Psichologai tiki žmogumi. Jie tiki tuo, kad žmogus yra pajėgus sugriauti barjerus, trukdančius jam džiaugtis gyvenimu. Sunkiausia žengti pirmą žingsnį, kreiptis pagalbos į psichologinės sveikatos specialistus. Kai tai padaroma, kitus žingsnius žengti darosi lengviau. Tą tvirtina ne vienas.

Kelią pas psichologą dažnai prailgina kasdienėje aplinkoje sutinkami žmonės, kurie mielai, o kartais ir primygtinai siūlosi pabūti už psichologą ir išklausyti, patarti, padėti. Ne paslaptis, kad dauguma aplinkinių įsivaizduoja esantys puikūs psichologijos žinovai. Malonus draugės grįžtamasis ryšys kitai draugei: „Tu man tikra psichologė. Pakalbėjau su tavimi ir man palengvėjo“, – tokius žinovus neretai pakylėja net iki psichologijos eksperto įsivaizduojamojo lygmens. Džiugu, kad žmogui pagerėja pasikalbėjus su kitu. Taip juk ir turėtų būti. Ne veltui ir mūsų liaudies išmintis sako, kad pasidalintas vargas mažėja perpus. Visgi džiaugiantis tokiais puikiai išklausančiais ir geranoriškai patariančiais draugais nereiktų pamiršti, kad jie, kaip bebūtų, yra tik draugai, ir su tikrais psichologais dažniausiai juos sieja vienintelis panašus bruožas – ryškus interesas žmogumi. Visa kita, tikėtina, daugiau skirtumai nei panašumai. Psichologė nebūna draugė savo klientei, o draugė, turinti psichologo išsilavinimą, niekada nepalaikys (bent jau neturėtų) profesinio santykio su savo draugais. Toks klaidingas įsivaizdavimas, kaip ir labai dažnai šiandien girdimos frazės „psichologiniai patarimai“, “psichologė pataria“ ir kt. iškreipia įsivaizdavimą, kas gi tikrai vyksta psichologo kabinete.

Psichologinėse konsultacijose jaučiami sunkumai sumažėja ne tik dėl išklausymo, bet ir dėl konkrečių metodų naudojimo. Psichologas kryptingai užduoda klausimus, jis sąmoningai karts nuo karto grįžta prie tam tikrų gyvenimo įvykių ar žmonių, nes nori klientui parodyti jų ryšį su tuo, kas vyksta dabar. Labai dažnai mus varginančius simptomus palaiko mūsų pačių mąstymas, todėl kryptingas darbas keičiant mintis ir drauge stebint, kaip keičiasi ir visa kita aplinkui, neretai pasirodo esantis naudingas daugeliui.

Kitas svarbus dalykas, skiriantis psichologus nuo draugų yra tas, jog psichologai nelinkę dalinti patarimų. Praktika rodo, kad žmonės labai nori instrukcijų, kaip kurti gražų gyvenimą, turėti tobulą šeimą. Aišku, tokių instrukcijų yra daugybė, jas neabejotinai žino ne tik psichologai, bet ar tai, kas tinka visiems, tikrai tinka ir man? Suprasdamas, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus, psichologas drauge su klientu gilinasi į konkretaus asmens konkretų gyvenimą. Tik pats žmogus žino, kas jam geriausia. Tik jis jaučia, kokį gyvenimą gyvendamas jaustųsi laimingas. Tik jis vienintelis gali numatyti, kokių asmeninių vertybių vedinas jis jausis gyvenimą nugyvenęs tinkamai. Psichologas pasirinkimų už žmogų nedaro ir mąstymo prieš žmogaus valią nekeičia. Psichologas įeina į žmogaus gyvenimą tiek, kiek pats žmogus tą daryti leidžia. Jis lydi klientą iki pasirinkimų sankryžos, akimirką lukteli ir, kai klientas nusprendžia, kur link nori keliauti toliau, lydi jį naujai pasirinktu gyvenimo keliu iki kitos pasirinkimų sankryžos. Ir taip toliau. Ir taip ilgai, kiek sutariama.

Psichologas dažnai drąsina žmogų. Draugai dažniausiai elgiasi taip pat. Skirtumas turbūt tik tame, kad psichologas žmogų drąsina eidamas jam iš paskos, tuo tarpu draugas dažniausiai mėgsta eiti priekyje ir savo patarimais bei aptardamas galimai susiklostysiančias aplinkybes netiesiogiai veikia asmens pasirinkimus. Draugai ne visada gali objektyviai pažvelgti į Jūsų gyvenimą ir iš šono atspindėti, kas gi jame labiausiai išryškėja. Draugas negali atstoti psichologo. Lygiai taip pat kaip ir psichologas niekada neatstos draugo, su tik jam vienam būdingais privalumais. Dėl šios priežasties tegul patarimai ir lieka išskirtinai draugų privilegija, o psichologai tepasilieka teisę vadintis psichologais.

Vietoj apibendrinimo labai norisi priminti nerašytą gyvenimo taisyklę, teigiančią, kad vieno kelio į laimę nėra. Tie, kurie nusprendžia ieškoti profesionalios pagalbos ir pirmųjų susitikimų su psichologu metu nenusivilia negavę konkrečių instrukcijų gyvenimui, terapinio darbo pabaigoje jaučiasi gavę vertingą viso gyvenimo dovaną – stiprybę ir tvirtą žinojimą, kad jis pats gali sau atsakyti į klausimus, kuriuos prieš kurį laiką tikėjosi užduoti kitam. Greta viso to žmogus įgyja pasitikėjimo ir pajautimą, kad jis pats atsakingas už savo gyvenimą ir  visus iki vieno pasirinkimus jame. Kai kam tai atrodo svarbiausia.

Nuo ko priklauso terapinio darbo efektyvumas?

Psichologiniame konsultavime ypatingai svarbus kliento ir konsultanto bendradarbiavimas. Tikėtis gerų rezultatų galima tik tuo atveju, jeigu pats klientas prisiima atsakomybę už savo problemų sprendimą. Be abejonės, psichologinio konsultavimo sėkmė didele dalimi priklauso ir nuo psichologo gebėjimų bei, kaip rodo tyrimai, nuo jo asmenybės ir nuostatų. Todėl žengus rimtą žingsnį, – nusprendus pradėti psichologinį konsultavimą ne ką mažiau svarbu pasirinkti psichologą, kuriuo pasitikite: tokį, kuris gebėtų ne tik klausytis, bet drauge stengtųsi išgirsti, suprasti ir padėti. Gebėjimas suprasti žmogų – vienas svarbiausių dalykų, be kurių psichologinis konsultavimas neįmanomas. Tai turėtų įvertinti klientas pirmojo susitikimo su psichologu metu.

Kas vyksta psichologinių konsultacijų metu?

Daugeliui atrodo, kad psichologas gydo žodžiu. Tai nėra visiškai tiesa. Psichologas bendraudamas su klientu naudoja daugybę metodų, kurie padeda klientą tinkamai suprasti, jį aktyviai išklausyti ir pasiūlyti kaip įmanoma efektyvesnį pagalbos būdą.
Įprastai psichologinių konsultacijų metu užduodami tam tikri klausimai, padedantys pačiam klientui pamatyti situaciją iš šono, atkreipti dėmesį į minčių, nuotaikos, elgesio ryšį, taip pat, kaip jaučiamasi vienose ar kitose situacijose. Priklausomai nuo problemos pobūdžio, kartais klientas mokosi naujų elgesio modelių ar minčių perkeitimo, kartais – nusiraminimo technikų ar kitų reikalingų dalykų, padedančių jam jaustis geriau. Psichologo kabinete nuolat drąsinama, teikiama emocinė parama ir lydima paties kliento pasirinktu keliu. Konsultuodama visuomet atidžiai vertinu tiek savo, tiek kliento jausmus, nes tai – vertingas dalykas, stengiantis suprasti kliento sunkumus ir juos įveikti.
Konsultavimas trunka kiek įmanoma trumpiau, bet kartu tiek, kiek reikalinga konkrečiai problemai išspręsti. Dažniausiai sprendžiant psichologinius sunkumus tenka atvykti į 8 – 12 konsultacijų.

Koks būna pirmasis kliento ir psichologo susitikimas?

Daugelis žmonių nerimauja laukdami pirmojo susitikimo su psichologu. Jaudulys šiuo atveju yra visiškai normali reakcija, nes tikrai nelengva asmeniškus dalykus patikėti svetimam, pirmą kartą matomam žmogui. Laukiant susitikimo lai Jus guodžia mintis, kad jaudulys dažniausiai mažėja mums susitikus ir pradėjus bendrauti.
Pirmojo susitikimo pradžioje, kaip ir įprasta susitikus nepažįstamiems, Jums bus pasiūloma susipažinti. Psichologas taip pat prisistato, supažindindina su konsultavimo procedūra ir po to jau paprašys papasakoti, kokių sunkumų ar klausimų vedini atėjote. Jūs tiek pirmojo, tiek ir visų kitų susitikimų metu patys rinksitės, apie ką norite kalbėti ir kiek smulkiai esate pasiruošę pasakoti. Psichologai laikosi Etikos kodekso, kuriame konfidencialumo principas – vienas svarbiausių. Dėl šios priežasties galite jaustis saugiai patikėdami asmeninius dalykus psichologui. Sulig ta pačia akimirka, kai sunkumus patikite psichologui, jie tampa jo profesine paslaptimi.
Pirmojo susitikimo tikslas – ne išspręsti problemą, o sutarti, ar ji bus sprendžiama drauge, t.y., psichologas įvertina, ar jis pakankamai kompetentingas kliento problemai spręsti, o klientas nusprendžia, ar pasitiki specialistu ir nori asmenines problemas spręsti padedant būtent šiam psichologui. Jeigu sutariama bendradarbiauti ir klientas jokių klausimų nebeturi, bus tariamasi dėl pirmosios psichologinės konsultacijos.

Naujametiniai linkėjimai: padėti jiems išsipildyti

Štai jau ir gyvename naujaisiais metais. Kaip kasmet, taip ir šiemet, drauge su Naujųjų atėjimu netruko baigtis šventinis …

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai …

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama …