Žyma: Meilė

Meilė gali tęstis visą gyvenimą

swans-1299971__340Meilė – ypatingas dviejų žmonių ryšys, suteikiantis gyvenimo pilnatvės jausmą. Dėl šios priežasties tai – teigiama patirtis, neabejotinai keičianti ir pačią asmenybę. Meilė brandina žmogų, moko kantrybės, ištikimybės, skatina ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme, ugdo gebėjimą išgirsti kitą ir įsiklausyti. Tikėjimas, kad kitas žmogus mus myli ir dėl mūsų stengiasi, o sunkumams užgriuvus palaikys ir padės, leidžia kasdienybėje jausti mažiau nerimo, padeda atkakliau siekti savo tikslų ir patiems labiau save mylėti. Negana to, psichologinių tyrimų išvados skelbia, kad visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, žmonių, kurie myli ir kurie patys jaučiasi mylimi, psichologinė sveikata yra geresnė. Panašūs rezultatai stebimi ir tiriant fizinės sveikatos ir meilės sąsajas.

Meilė gali tęstis visa gyvenimą, nes ji – ne loterija, tai abiejų partnerių sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir vienam dėl kito stengtis. Jeigu šį kasdienį ir daug pastangų reikalaujantį darbą abu sutuoktiniai atliks sąžiningai, tikėtina, meilė nesibaigs, o šeima neiširs. Meilė – tarsi kelionė, kuo ilgiau keliauji, tuo daugiau patiri, išmoksti ir labiau brangini tą, kuris yra šalia, nes jis tampa nebeatsiejama tavo dalimi. Šios gražios kelionės pradžia – įsimylėjimas. Tai, skirtingai nei meilė, nekontroliuojama būsena, kurios metu idealizuojame savo išrinktąjį ir visi, kurie mano kitaip, tampa nieko nesuprantančiais. Įsimylėjimas organizmui yra iššūkis, kuomet serotoninas, laimės hormonas, ženkliai padidėja. Normalu, kad esant tokiai organizmo būsenai, įsimylėjimas amžinai tęstis negali. Tyrimai rodo, kad įsimylėjimas trunka iki trijų metų. Po to arba žmogus supranta, kad buvo įsimylėjęs netinkamą, arba tam kitam pradeda jausti prieraišumą. Vadinasi, posakis, jog meilė trunka trejus metus, visgi yra netikslus, nes po trijų metų meilė tik prasideda. Ji nepalyginamai ramesnė už įsimylėjimą, tačiau kartu brandesnė ir daug gilesnė.

Daugybė psichologinių eksperimentų patvirtino, kad dažniausiai simpatizuojame tiems žmonėms, kurie mums yra patrauklūs, panašūs ir su kuriais turime galimybę bent karts nuo karto pabendrauti. Lyg ir viskas aišku. Keblumai prasideda tada, kai paaiškėja, jog vis gi ne visada du panašūs ir vienas kitam patrauklūs žmonės pradeda jausti abipusę simpatiją. Taip yra todėl, kad įsimylėjimas – būsena, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų noro įsimylėti. Tokiu atveju ir atsiranda sąvoka „tik draugai“, nes nors ir panašūs, ir bendrauti malonu, bet nėra traukos ir tiek.

Savaime suprantama, kad pernelyg ilgai užsitęsusios antrosios pusės paieškos vargina, ypatingai tada, jei tai tampa bene svarbiausiu gyvenimo tikslu. Antrajai pusei vis neatsirandant, ilgainiui stiprėja nerimas ir kiekviena nesėkmė šioje srityje mažina žmogaus pasitikėjimą savimi ir meilę sau pačiam. Dėl šios priežasties kažkur klaidžiojanti meilė dar labiau užtrunka, nes juk ji negali ateiti pas tą, kuris meilės nebeturi netgi pats sau, kuris yra viskuo nusivylęs. Skatinčiau laiką iki išrinktojo pasirodymo verčiau skirti dar geriau pasiruošti mylėti, o ne kaltinti save. Gyvenime galioja nerašyta taisyklė – nustojus meilės ieškoti pačiam, meilė dažniausiai ateina pati.

Teiginiui, kad brandi meilė gali būti tik sulaukus brandaus amžiaus, turbūt galima pritarti tik iš dalies. Brandus amžius pats savaime negarantuoja sėkmingų santykių, nors, be abejonės, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, konstruktyviau sprendžia konfliktus, mažiau vadovaujasi emocijomis. Visi šie dalykai santykius stiprina. Antra vertus, yra nemažai jaunų žmonių, kurie lygiai taip pat sėkmingai sprendžia konfliktus, santykiuose nėra impulsyvūs, vadovaujasi požiūriu, kad problemas geriau spręsti, o ne nuo jų bėgti. Šios jaunos poros, tikiu, išgyvena tokį patį meilės dovanojamą pilnatvės jausmą, kaip ir brandžiosios.

Blėsta ta meilė, kuri yra paliekama likimo valiai, kurios abi pusės nepuoselėja ir nesistengia išsaugoti. Mylėti – tai gerbti, rūpintis, stengtis dėl kito, būti ištikimam. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių nusprendžiama elgtis priešingai, vadinasi, nusprendžiama nebemylėti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: meilės santykyje „Aš“ turi tapti mažiau svarbus nei „Mes“. Jeigu tampa atvirkščiai, šios poros santykių mikroklimatas nebetinkamas skleistis meilei.

Pabrėžtina, kad meilė nėra atsitiktinumas, tai – kasdienės dviejų žmonių pastangos kurti gražų tarpusavio santykį. Jeigu yra abiejų pusių nusiteikimas meilę išsaugoti, taip ir bus, nes kiekvienas atras jėgų atleisti, išdrįs atsiprašyti, gerbs, bus ištikimas ir rūpinsis tuo, kuris šalia. Meilę palaiko pasitikėjimas vienas kitu, artumas, atviri pokalbiai, prisipažinimai klydus, pastangos netinkamą elgesį keisti į tinkamesnį. Puoselėjant šiltus ir dvasingus santykius, svarbu matyti juose prasmę, kurti meilės ryšį, kuriame būtume laimingi ne tik patys, bet ir būtume atsakingi už šalia esančio žmogaus laimę.

Publikuota žurnale “7 dienos“ (Nr. 6, 2016)

Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu

Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai …

Apie draugus psichologus ir tiesiog psichologus

Daugeliui vis dar atrodo, kad psichologo kabinetas – nejauki vieta, kurioje žmogus neva tampa permatomas. Kreiptis šiandien …

Susivaldyti: misija įmanoma

„Kantrybė – dorybė“, – turbūt daugeliui būtent ši mintis ateina į galvą, kai kalbame apie susivaldymo ir ramaus …