Esu psichologė Akvilė Zdanė.

Kiekvienas iš mūsų keliaudami per gyvenimo etapus susiduriame su įvairiais sunkumais ir iššūkiais. Vienus įveikiame savo jėgomis, kitiems prireikia artimųjų pagalbos. Natūralu, kad kartais susiduriame ir su iššūkiais, kurių patiems įveikti nebepavyksta, ir jaučiame, kad dėl to patiriame nerimą, stresą, galbūt nuvertiname save ar įsisukame į pasikartojančių nesėkmių ratą. Tokioje situacijoje konfidencialus, šiltas ir palaikantis ryšys su psichologu gali padėti į situaciją pažiūrėti iš šono ir kartu atrasti sprendimą. Jeigu jo rasti nepavyksta, visada galima mokytis išmokti priimti ir paleisti tai, kas slegia ar stabdo. Drauge su pas mane atėjusiu žmogumi, nesvarbu, tai vaikas, paauglys ar suaugęs, bandome kartu žingsnis po žingsnio atpainioti susivėlusias, slegiančias mintis, mokomės bendrauti, išlaikyti ramybę, kurti santykį su aplink mus esančiais žmonėmis. Kelias pokyčių link nėra lengvas, tačiau jis ir ne toks sunkus, kaip kartais gali pasirodyti.

Mano pačios kelias į psichologiją prasidėjo dar paauglystėje nuo perskaitytos knygos “Prikelti Ofeliją: Kaip išgyventi paauglystę“. Skaičiau knygą kelis kartus ir mano nuostabą keitė žavesys, kiek daug įvairių būdų padėti vienas kitam mes turime. Tai buvo mano įkvėpimas pradėti studijas Vilniaus Universitete, kur ir baigiau psichologijos bakalaurą bei Edukacinės ir vaiko psichologijos magistro studijas. Visgi, norisi žinių ir įrankių turėti daugiau, tad nuo 2022-ųjų metų įgūdžius gilinu podiplominėse Kognityvinės elgesio terapijos studijose siekdama įgyti psichoterapeuto kvalifikaciją.

Nors mano magistro studijų sritis daugiausia buvo susijusi su vaikų raidos ir sunkumų pažinimu, juokauju, kad dirbu su visų amžių vaikais – ir tais, kuriems septyneri, ir tais, kuriems trisdešimt septyneri. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų viduje nešiojamės vaiką su savo reikmėmis ir troškimais, kartais atsineštais dar iš vaikystės.  Tad kartu mokomės pažinti, išgirsti, patenkinti vidinio vaiko poreikius bei kaip nekartoti nebeveiksmingų elgesio modelių išmoktų dar vaikystėje ar paauglystėje. Ypač tai tampa svarbu, kai tampama tėvais – tikime, kad auginsime visai kitaip, nei augino mus, bet to “kitaip” vis nepavyksta užčiuopti. Kartu tą padaryti – daug paprasčiau, todėl nuoširdžiai kviečiu pokalbiui.