- didėjantis spaudimas mokykloje;
- santykiai su draugais ir priklausymo poreikis;
- savęs paieškos („Kas aš esu?“);
- noras būti savarankišku ir mažiau priklausomu nuo tėvų.
Užsidarymas ar pyktis nebūtinai yra nukreiptas prieš tėvus ar kitus suaugusiuosius. Tai gali būti būdas susitvarkyti su vidine įtampa, nežinomybe ar nesaugumo jausmu.
Ką gali padaryti tėvai?
✔️ Mažiau tardyti – daugiau pastebėti ir įvardinti jausmus. Pakalbėjęs su tėvais vaikas turėtų būti tikras, kad jūs supratote viską, ką jis norėjo Jums pasakyti. Kada vaikas žino, kad jūs supratote jo jausmus ir norus, jis daug meiliau paklūsta drausmės reikalavimams;
✔️ Vietoje „Kodėl tu toks?“ sakyti: „Matau, kad Tau sunku. Noriu Tave suprasti.“; Jeigu mes apraminam jausmą, elgesys savaime išnyksta, nes netinkamas elgesys gali būti tik emocijos išraiška;
✔️ Gerbti vaiko ribas, bet išlikti pasiekiamiems, emociškai prieinamiems;
✔️ Kurti ryšį per mažus kasdienius momentus (be spaudimo kalbėtis „rimtai“).
Galiausiai, labai svarbu prisiminti: ryšys stiprėja ne per kontrolę, o per saugumo jausmą. Kai vaikas jaučiasi saugus – jis atsiveria. Ne visada iš karto, bet visada – per ryšį.
Su palaikymu,
